Ginkluokimes. Tai lietuviška.

Po Krymo aneksijos ir šiaip bispridėlo, kuris vyksta Ukrainoje, dešinieji, pasinaudodami proga, akcentuoja ginklavimosi svarbą (tai akcentuoja ir liberalai, kas šios politinės srovės kūrėjus, mąstytojus greičiausiai neprastai pakrato jų karstuose). Daugelis mūsų intelektualių dešiniųjų apžvalgininkų teigia, kad mes privalome didinti išlaidas ginklavimuisi, o kai kurie net sako, jog mes „parazitavome“ ilgai, o dabar taip jau nebeišeis.

Man tokie svarstymai atrodo labai teisingi. Bet kur kas svarbiau yra tai, kad jie paremti labai lietuvišką logiką (kas dar kart byloja jog "dešinė" yra tikro patrioto pasirinkimas), kurios akcentai, dažniausiai yra tokie:

Lietuva turi krūvą skolų, tačiau mūsų vedliai pinigus įsivaizduoja kaip kažkokią fikciją. Kaip ir daugelis mūsų tautiečių, kuomet mato kažkokius skaičiukus greitųjų kreditų, vartojimo paskolų ar paskolų būstui sutartyse. Intelektualai žaidžia intelektualius dalykus. Juk materija ne visuomet turi egzistuoti ir tai mums rodo mūsų finansinės sistemos, kur viskas yra gyva iki to laiko, kai už kažką reikia sumokėti grynaisiais.  

Mes lietuviai mėgstame ne pirmo prioriteto pirkinius. Mūsų kelnės gali būt suplyšusios, mes galime neturėti už ką pavalgyti, jau nekalbant apie dienos pietus, tačiau mes turėsime bent jau dešimties metų senumo automobilį, kuriam ne visuomet turėsime už ką įpilti benzino. Panašiai ir čia – Lietuvos varguoliai (na tie netikšos – policininkai, kiemsargiai, pardavėjai, gaisrininkai, bibliotekininkai, mokytojai ir t.t.) dirba už tiek, kad ne visuomet gali apmokėti komunalines paslaugas, mes vietoje to, jog kiek sustiprintume jų padėtį ar imtume spręsti problemas, galvojame apie „ginklavimąsi“. Man labai patiko legendiniai Lietuvos pirkiniai – „naikintuvai“ „Albatros“, skirti lakūnų mokymams. Tik bėda ta, kad mes neturim nei bombonešių, nei naikintuvų.

Maždaug taip paskutinį kartą atrodė Lietuvos KOP lėktuvas L-39.

Tačiau daugelį bėdų Lietuvoje padeda išspręsti bankai. Jie duoda paskolas bet kam ir bet kaip, o iš ES ir Lietuvos bankų taikomų ribojimų (pvz. pradinio įnašo reikalavimo) dar sugeba pasipelnyti suteikdami „vartojamą paskolą“ įnašui. Taigi, mes turime visas galimybes pirkti viską, o ir tankus, kulkas, konservus mus atveš rytoj, kai tik pasirašysime ties sutartimi, o mokėsime dalimis. Arba dešimtmečius mokėsime palūkanas už šovinius, kurie buvo seniai iššauti Pabradėje arba patruliavimui eikvojamą dyzeliną, kuris jau seniai bus išvažinėtas.

Man patinka ši liberal-konservatoriška idėja ir jos plėtojimas. Liberali ji tuo, jog mes skatinam privatų verslą (pirkdami tai, ko mums nereikia ir ko, greičiausiai, niekada nieks ir neparduotų) ir tai darome su konservatorišku užsidegimu, galvodami apie Lietuvos gynybą.

Ir kas, kad šiandien mes neturime už ką valgyti, mūsų savivaldybių skolos yra pasibaisėtinos ir mes nesulauksime tos dienos, kuomet bus sumokėta iki galo už šovinius, kurie bus sunaudoti ryt. Svarbiausia idėja ir „liberalus“ gyvenimo būdas – t.y. pirkti tada, kai realiai pinigų tu neturi. Tiksliau tariant, tapti skolininku, tačiau imituoti, jog mums viskas yra gerai ir mes gyvename teisingą, vidurinės klasės gyvenimą.